Apie mane

 

AMT (Agnės Miliauskaitės-Tulabienės) keramika.

Viskas prasidėjo vaikystėje žaidžiant su plastilinu. Ačiū tėvams, kurie tada pastebėjo šį mano palinkimą ir nuvedė į Druskininkų dailės mokyklą. Ten mokiausi piešti, tapyti bei kitų meno šakų. Buvo ir pertrauka, kurios metu bandžiau save realizuoti šokiuose, deja toje srityje buvau su abejomis kairėmis kojomis. Džiaugiuosi, jog artimieji nespaudė manęs, leido pačiai išbandyti įvairius dalykus ir rinktis. Pasiblaškiusi šen ten vėl grįžau į menų mokslus. Domėjausi daug kuo, tačiau pamažu vis labiau traukė lipdymas, o ir mokytoja pastebėjo, jog gaunasi išraiškingai perteikti charakterius.

Manęs dažnai klausia, ar nebuvo kokių kitų planų, kitą profesiją pasirinkti. Nebuvo. Kai susivokiau, ko noriu, apie kitas alternatyvas net negalvojau. Įstojau į dailės akademiją, keramikos specialybę, ten ir prasidėjo mano veikla.Kūrybos prasme studijos VDA – pats intensyviausias kūrybos metas. Tuo metu, praktiškai, visa diena būdavo skiriama studijoms, kūrybai, idėjų generavimui, jų įgyvendinimui.

Studijos visa to žodžio prasme suteikė drąsos kūryboje. Menininkui dažnai norisi išsakyti jautriausius dalykus iš žmogaus būties, o tam reikalingos žinios ir patirtis. Išmokau iš savęs ištraukti tai, ko nemoku perteikti žodžiais.

Magistro baigiamajam darbui vadovavo žymus keramikos profesorius Juozas Adomonis. Profesoriaus dėka įgijau papildomų ir unikalių žinių apie molio savybes bei galimybes.  Neįprastas mano požiūris į keramikos meną nepaliko abejingos vertinimo komisijos. Baigiamasis darbas buvo įvertintas puikiai bei gavo atžymėjimą už aktualią temą – „M&M“ („Moteris ir Motinystė“). Šis darbas yra aprašytas „Dailės“ žurnale (2007/2, Kornelijos Česonytės straipsnis “Nematoma tampa matoma”), internetinė nuoroda: http://test.svs.lt/?Daile;Number(203);Article(4916).
Nesutinku tik su vienu, jog tai feministinis darbas. Motinystė ir gyvybės davimas ne feminizmas. “Saugokite gyvybę” – galima taip trumpai išreikšti mano darbo esmę.

Šiuo metu jau turiu keletą išsipildžiusių svajonių: ir elektrinę krosnelę, ir paprastą lauko pečių molio degimui, nuosavą studiją, ir ramią gyvenamąją aplinką vienkiemyje, ir nuostabią didelę šeimą. Nors savo kūrybiniu laiku tenka dalintis su vyru ir vaikais, bet iš kitos pusės, šeima yra ta bendrystė, kurioje atsiranda naujos mintys ir idėjos. Per meilę kitiems išpildai savo, kaip žmogaus, pašaukimą ir tai atveria vartus gilesnei išraiškai mene.

Nevengiu ir kitų meno šakų, neatsisakau malonumo tapyti, piešti ar realizuoti kitas akademijoje bei kitur įgytas patirtis.

Žinot tą jausmą, kai norisi rėkti ir bėgti, ar žvejoti, kad pailsėtum, išsikrautum, pabūti vienam, paklausyti tylių gamtos garsų. Vieni žmonės išsikrauna išėję į mišką, kiti mėgsta medžioti, treti – kepdami pyragus, ketvirti – valydami namuose dulkes, dar kiti spardo kamuolį, o aš, užsidariusi savo studijoje, pasineriu į kūrybinį procesą. Molis mane atpalaiduoja, aš išsikraunu, pailsiu, sukaupiu jėgų kitiems darbams.

Yra žmonės, kurie kuria poeziją, yra žmonės, kurie rašo romanus ir taip išreiškia savo pasaulėžiūrą.  Aš iš tų žmonių, kuriems beveik visada trūksta žodžių išsakyti vidinius dalykus tiek savo, tiek tuos, kuriuos sugeriu iš kitų ir aplinkos. Man daug geriau tą pavyksta padaryti savo kūryboje – perteikti vaizdu. Galbūt tai ir yra mano stiprioji pusė.